Erika Grigoravičienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2016.7.9
Šio straipsnio tema – iš tekstų ir vaizdų sudarytas dvejopos raiškos, multimedialus XXI a. menas. Atsižvelgiant į vaizdaraščio kaip meno praktikos ir teorinės koncepcijos ypatumus, vaizdų ir žodžių sąveiką šiuose meno kūriniuose analizuojama raiškos ir turinio aspektais.
Nors būtų sunku rasti šiuolaikinį paveikslą be raidžių ar lydraščių, multimedialūs, iš vaizdų ir žodžių sudaryti kūriniai dailės ir vizualiųjų menų lauke iš dalies tebėra asociacijas su popkultūra ir masine žiniasklaida kelianti, įtartina marginalija. Medžiagiškos tokio vaizdaraščio laikmenos dar tik išradinėjamos ir beveik kaskart atrodo kaip laikina išimtis. Visos trys aptartos menininkės – Staselė Jakunskaitė, Marta Vosyliūtė ir Rūta Spelskytė – suka galvas, kaip įtraukti į kūrinius sakinių reikšmę, nesugadinant užrašais paveikslų ar raižinių. Domintis vaizdo ir žodžio santykiais dvejopos raiškos kūriniuose logiška būtų tikėtis ten vyraujančio kinui ar komiksams artimo elementų funkcijų pasiskirstymo. Vis dėlto menininkėms kur kas labiau rūpi narstyti, išversti, dekonstruoti metakalbos modelį, o vaizdų ir žodžių ryšiai jų darbuose savo pobūdžiu artimesni tarptekstiniams, intermedialiems ryšiams. Tai sietina su kūrinių intertekstualumu ir interikoniškumu, taip pat su jų išeksponuojama savistaba, galbūt dar ir su kritikuojamomis dailės sklaidos ar siužetinės dailės produkavimo tradicijomis. Vizualumo ir vaizdingumo apykaita tampa kūrinių tema ar tikslu. Multimedialūs kūriniai, arba vaizdaraščiai, gerai tinka darbščiam, emancipuotam žiūrovui ugdyti, nes leidžia jam stebėti laike trunkantį suvokimo procesą ir prilyginti jį darbui. Žodžių ir vaizdų laisvės, suverenumo ir taikaus sambūvio siekis dvejopos raiškos mene galėtų būti vertinamas ir kaip politinis.
Reikšminiai žodžiai: multimedialumas, marginalija, tarptekstinis, intermedialinis, vizualumas