Julija Fomina (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.12
Kuruojamų meno parodų istorija Lietuvoje siekia XX a. devintojo dešimtmečio pabaigą. Susiformavusi kuratorinė praktika buvo prisidengusi „koncepcijomis paremtomis parodomis“. Tai buvo būdas meno kritikams parodyti savitą požiūrį į aktualius meno procesus ir jo paveldą. Ji siekė sukurti alternatyvą apžvalgoms, „nacionalinėms“ ir kitokioms nei įprasta meno parodoms, populiarinti vizualųjį meną, apibrėžti jo vertės kriterijus ir pritraukti didesnę intelektualią auditoriją už meno sluoksnių ribų.
Dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius pirmasis pradėjo rengti aiškia koncepcija paremtas parodas, kuriose surinkti aukštos kokybės ir meninės vertės kūriniai. Remdamasis struktūralistiniu požiūriu, jis lietuvių tapyboje ieškojo amžinų, universalių prasmių ir tiksliausių jų reikšmių. Grandiozinių politinių permainų fone Andriuškevičius tarsi siekė įtvirtinti ypatingą, neoficialų sovietmečio „nekonformistinį“ meną ir pristatyti jį ne kaip abejotinos vertės istorinį paveldą, bet kaip neatsiejamą dabartinio meno ir kultūros dalį.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, abi Andriuškevičiaus kuruotos parodos užima svarbią vietą praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvos dailės paveiksle. Jie lėmė naują meno kritikų požiūrį į parodų rengimą kaip į kūrybinę ir mokslinę praktiką, kuri skatino naują požiūrį į meno istoriją ir dabartį.
Reikšminiai žodžiai: meno laukas, paroda, kuratorystė, struktūralizmas, koncepcija