Milda Žvirblytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.11
Straipsnyje siekiama apibūdinti nonkonformistinę Vinco Kisarausko kūrybą ir atsakyti į klausimą, ką galima vadinti „nonkonformistine praktika“ ir kodėl ji buvo tokia reta. Analizuojama visa Kisarausko kūryba ir reakcija į ją, pabrėžiant, kuri jo kūrybos dalis ir kada buvo parodyta viešai, kas ir dėl kokių priežasčių liko privačioje erdvėje.
Kisarausko kūryboje, kuri buvo eksponuojama oficialiose XX a. septintojo dešimtmečio parodose, pastebimi italų neorealizmo bruožai, lietuvių liaudies skulptūros įtaka, simbolizmas, vokiškojo ekspresionizmo įtaka ir abstrakčiosios tapybos principai, kiek juos toleravo sovietinis modernizmas. Septintojo dešimtmečio Kisarausko grafikos darbuose nagrinėjamos sovietinei ideologijai nepriimtinos temos, o jo personažai nesutampa su sovietinio žmogaus modeliu. Jo asmeniniuose tapybos ieškojimuose nuo maždaug 1965 metų pastebimas analitinis ryšys su konstruktyvistine Vytauto Kairiūkščio tapyba ir XX a. pradžios lenkų avangardistais. Išsamios žinios apie Lenkijos meno aplinką tampa pagrindu Kisarauskui, kuris savo meninėje ir teorinėje praktikoje kuria alternatyvų modernistinės tapybos diskursą.
Sovietiniais laikais viešai nerodyti paveikslai ir grafikos darbai buvo žinomi tik artimiausiam dailininko draugų ratui. Menką jų sklaidą galėjo lemti ir tai, kad trūko intelektualiai tinkamos jų recepcijos aplinkos.
Reikšminiai žodžiai: kūryba, modernizmas, konstruktyvizmas, Sovietinė ideologija, avangardinis menas