Mikas Vaicekauskas (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2010.4.11
Žymiausias lietuviškas mirties temos veikalas Mykolo Olševskio Broma atverta ing viečnastį (1753) iki XIX a. vidurio buvo leidžiamas daugelį kartų. Jis formavo populiarią, barokine raiška pagrįstą lietuvišką „mirimo meno“ literatūros tradiciją. Tačiau nuo lietuviškos spaudos draudimo pradžios tokia literatūra nebebuvo leidžiama, nors jos poreikis buvo juntamas. Atsižvelgdami į šios tematikos literatūros trūkumą, XIX a. aštuntame devintame dešimtmetyje veiklos ėmėsi Sudargo klebonijos aplinkos autoriai Martynas Sederavičius, Serafinas Laurynas Kušeliauskas, Juozas Antanavičius ir Antanas Vytartas, iš viso išleidę apie penkiasdešimt veikalų. Straipsnyje tiriama šių autorių literatūrinė ir leidybinė veikla, jos tikslai, mirties tematikos knygų (Liekarsta nuog baimės smerties. Balsas dūšių čyščiaus, 1880?; Gydyklos nuo baimės smerčio, 1886; Garsas apie baisybes dienos sūdo ir kankinimai pragariniai, 1888) rašymo, vertimo ir rengimo būdai.
Reikšminiai žodžiai: XVIII–XIX a. lietuvių literatūra, Barokas, mirties refleksija, nuodėmės, spaudos draudimas