Rimantas Miknys (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2004.1.14
XIX a. nyko feodalinės visuomenės struktūrinis susiskaidymas į luomus. Dėl buvusios LDK žemių multitautiškumo atsirado tinkamos sąlygos tautiniams konfliktams. XX a. pradžioje ypač aštri buvo senas kultūrines tradicijas Vilniuje turinčio lenkų ir atgimstančio, tuo metu sparčiai stiprėjusio lietuvių etnokultūrinių elementų konkurencija bei priešprieša. Vilniaus lenkų inteligentija buvo pati gausiausia, dauguma jų buvo susiję su LDK bajorija, socialinės padėties požiūriu jie buvo kilę iš stambių ir vidutinių dvarininkų, smulkiųjų bajorų, miestiečių. Žydai, antra pagal gausumą Vilniaus inteligentijos etnokultūrinė grupė, buvo susiję su miestiečių luomu. Vilniaus inteligentiją pagal politines-socialines orientacijas galima skirtyti į krajovcus konservatorius-tradicionalistus, krajovcus demokratus ir endekus. Krajovcai konservatoriai-tradicionalistai visuomenę suprato kaip homogeninę ir įvairiakalbę. Jų laikė Lietuvos-Baltarusijos teritoriją vieninga, nedaloma visuma. Krajovcai demokratai krašto visuomenę suvokė kaip pilietinę-demokratinę. Jų sampratos esmę išreiškė Lenkijos ir istorinės Lietuvos federacijos idėja, apibrėžta kaip dviejų savarankiškų valstybių susivienijimas. Skirtingai nei jų oponentai, endekinė Vilniaus inteligentija nematė integralios istorinės Lietuvos visuomenės ir neturėjo planų dėl jos perspektyvos. Jie etnokultūrinės tautos sampratą tapatino su politinės tautos samprata.
Reikšminiai žodžiai: lenkai, baltarusiai, lietuviai, žydai, krajovcai, endekai