Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2004.1.8
XIX a. architektūra tapo pasaulietiniu religijos atitikmeniu, o pasaulietiniai pastatai ėmė tarnauti naujam kultui – menui. Muziejams, bibliotekoms bei kultūros įstaigoms buvo taikomi naujųjų laikų stiliai. XX a. pradžioje Vilnius išgyveno kultūros pakilimo etapą –neoromantizmą, kai vėl atsigręžta į nacionalinę istoriją. „Meno šventovės“ vaizdinio reprezentantu Vilniuje galima laikyti 1902 m. paviljoną Bernardinų sode. Šiam mediniam pastatui suteiktos neįprastos aptakios formos. Statinys bazilikinio tūrio su dviem barokiniais bokšteliais priekyje. 1903 m. salėje eksponuota Krokuvos dailės draugijos „Sztuka“ paroda. Vilniaus Botanikos sode suręstas medinis vasaros teatras (1907) turėjo panašią pagrindinio fasado schemą. Dvibokščius vasaros teatrų ir paviljonų fasadus tikriausiai įkvėpė barokinės Vilniaus bažnyčios. Šią prielaidą sustiprina miesto architekto Vaclovo Michnevičiaus sukurtas teatro rūmų projektas, kuriame reprezentacinį fasadą įrėmina barokiški bokšteliai, akivaizdžiai perkelti iš sakralinės architektūros. Visuomeniniams pastatams neretai būdingas tūris su vienu pagrindiniu bokštu. Tačiau kitaip nei sakralinėje architektūroje, bokštas iškeliamas statinio kampe. Toks yra Pirklių klubo pastatas. Vizualiai panašus sprendimas buvo parinktas miesto elektrinei (1902).
Reikšminiai žodžiai: neoromantizmas, istorizmas, dvibokščiai fasadai, Bernardinų sodo paviljonas, barokiški bokšteliai