Helmutas Šabasevičius (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2004.1.5
XX a. pradžioje Vilniuje pynėsi ir varžėsi rusų, lenkų, lietuvių, baltarusių, žydų tradicijos. Tuo tarpu lietuviškas ir lenkiškas teatras Vilniuje išgyveno sudėtingą raidos etapą po spaudos draudimo panaikinimo. Pirmuosius profesionalius žingsnius lietuviškai kalbantis teatras žengė 1899 m. pastatęs pjesę „Amerika pirtyje“. 1904 m. atgavus spaudą, atsigavo ir teatrinė Lietuvos kultūra, kuri buvo glaudžiai susijusi su kultūrinių draugijų iniciatyvomis. 1904 m. savo įstatus įregistravo Vilniaus lietuvių šelpimosi draugovė. 1905 m. įsikūrė „Vilniaus kanklių“ draugija. Nuo 1908 m. Vilniuje pradėjo veikti nauja draugija „Rūta“. Jos veikloje kaip muzikas ir dailininkas dalyvavo ir M.K. Čiurlionis. 1906 m. pradėjo veikti nuolatinis lenkų teatras. Mėginimai atgaivinti lenkų teatrą šiame laikotarpyje susiję su Ferdinando Ruščico pastangomis. Iki pat mirties jis buvo pati įtakingiausia XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo asmenybė. 1908 m. atvykęs iš Krokuvos į Vilnių, dailininkas aktyviai pradėjo dalyvauti kultūriniame miesto gyvenime. Dailininko Ruščico spektakliai Lietuvos teatro kontekste išsiskyrė stilistiniu vientisumu ir sulaukė labai palankių spaudos atsiliepimų. Ruščico kūryba leidžia jo pastatymus bei XX a. pradžios Lietuvos teatro meną vertinti progresyvaus, modernėjančio Europos teatro kontekste.
Reikšminiai žodžiai: spaudos draudimas, draugijų veikla, spektakliai, lietuvių teatras, lenkų teatras