Erika Grigoravičienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.13
Lietuvos meno kritikai pakankamai dažnai atkreipia dėmesį į specifinį šiuolaikinio meno ir verbalinės kalbos santykį, tačiau jis nėra tapęs išsamaus tyrimo objektu. Šiame straipsnyje aptariami tekstai, kurie lydi, remiasi, valdo ar komentuoja vaizdus. Menininkų ar kuratorių parašyti tekstai gali būti įvairių formų: aprašymas, pranešimas spaudai, projekto paraiška ar tikslinga kritika. Atsižvelgiant į istorinį vaizdo ir žodžio santykio mene kontekstą, taip pat į šiuolaikiniam menui būdingą sintagminį ir semantinį vaizdo ir teksto santykį (kai rašymas yra meno kūrinio dalis, o teksto ir vaizdo sąveika – pagrindinis jo objektas), straipsnyje išryškinami veiksniai, lėmę tekstinių priedų paplitimą, aptariama vėlesnė jų emancipacija, kritika jų atžvilgiu ir jų ypatumai, analizuojami keli įdomesni intertekstualaus santykio su meno kūriniu pavyzdžiai. Menininko komentarai, tapę neatsiejama jo kūrinių dalimi, rodo nepasitikėjimą žiūrovais, kritikais ar komentatoriais ir neatidėliotiną norą kontroliuoti prasmę – tarsi bet kokia neplanuota prasmė menininkui keltų tam tikrą grėsmę. Fragmentuotiems, pasisavintiems ir išplėštiems iš pirminės terpės šiuolaikinio meno vaizdams iš esmės reikalingi komentarai, panašiai kaip ženklai. Be to, žodžiai įgalina atvaizdus be pakankamo pagrindo atlikti jiems priskirtas pažintines, kritines, socialines ir politines funkcijas.
Reikšminiai žodžiai: meno kritikai, verbalinė kalba, Eglė Kuckaitė, Laisvydė Šalčiūtė