Linara Dovydaitytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.7
Muziejus yra svarbi modernybės institucija, nuolatos vykdanti vaizdų kontrolę. Muziejus sukuria ir įteisina vaizdų hierarchiją, lemia jų (ne)matomumą ir vietą diskursuose, tiesiogiai ir netiesiogiai daro įtaką tam, kaip mes suvokiame vaizdus. Keletą dešimtmečių menininkai, susiję su vadinamąja institucine kritika, analizavo, kaip muziejus, būdamas galios erdve, kuria ir skleidžia žinias apie pasaulį. Šis straipsnis skirtas lietuvių menininko Dainiaus Liškevičiaus meno projektui „Muziejus“, kurio premjera įvyko 2012 m. pavasarį Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Projektą sudaro muziejaus tipo erdvė su ekspozicija, kurioje pristatomos trys istorinės asmenybės, išgarsėjusios antisovietiniais protestais ir menininko gyvenimas bei karjera. „Muziejus“, kaip institucinės kritikos dalis, skiriasi nuo šios krypties klasikų savo santykiu su institucija. Užuot kritiškai dekonstravęs muziejaus idėją ar erdvę, projektas muziejaus diskursą sujungia su naujomis idėjomis. Straipsnyje projektas tyrinėjamas posovietinės atminties kultūros kontekste.
Reikšminiai žodžiai: įdomybių kabinetas, posovietinė atmintis, istorijos reprezentacijos, pokolonializmas