Giedrė Jankevičiūtė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.9
Straipsnyje nagrinėjamas retrospektyvizmo fenomenas XX a. vidurio Lietuvos dailėje. Straipsnio pradžioje, aptardama įvairių žanrų ir formų meno kūrinius skirtus viešam naudojimui, autorė atkreipia dėmesį į tai, kiek ši meno kryptis dominavo Lietuvos meno scenoje Antrojo pasaulinio karo metais. Straipsnyje, remiantis viduriniosios ir jaunosios kartos menininkų darbais, parodoma, kad greta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje susiformavusio neoklasicizmo, nacių okupacijos metais pasireiškė ir konservatyvesnis, su baroko ir romantizmo motyvais siejamas neotradicionalizmas. Konkrečių pavyzdžių analizė parodė, kokius vaizdų kūrimo būdus, būdingus istoriniams stiliams, taikė dailininkai. Per karą dauguma XX a. ketvirtojo dešimtmečio menininkų, susijusių su neotradicionalizmu, atsisakė modernistinei stilizacijai būdingo apibendrinimo ir geometrizavimo, kuriuos taikė ankstesniuose savo darbuose ir stengėsi pademonstruoti savo meistriškumą kurdami įtaigią tikrovės iliuziją – strategiją, visuomenei pažįstamą iš istorinio meno kūrinių. Antroje straipsnio dalyje autorė siekia nustatyti veiksnius, kurie paskatino konservatyvaus retrospektyvizmo atsiradimą menininkų kūryboje Antrojo pasaulinio karo metu. Tarp didžiausią įtaką padariusių veiksnių aptariami mokyklos ir modelio reiškiniai, pabrėžiant importuoto vokiečių meno ir jo reprodukcijų sklaidą. Straipsnyje keliamas klausimas, kiek retrospektyvizmas susijęs su siūlymu kurti europietišką tapatybę pagal klasikinio meno pavyzdžius. Ši sąvoka tarp Lietuvos intelektualų ir menininkų išpopuliarėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, kiek tai galėjo būti išgyvenimo strategijos, kurią taikė daugelis menininkų ir kuri nacių okupacijos metais virto tam tikromis autocenzūros taisyklėmis, dalis.
Reikšminiai žodžiai: dailininkai, neoklasicizmas, neotradicionalizmas, nacių okupacija, autocenzūra