Kristina Jõekalda (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2012.5.15
Straipsnyje analizuojami Estijos paveldosaugos ideologiniai aspektai, susiję su politika ir nacionalizmu. Estijoje visi dailės istorijos požiūriu vertingi pastatai buvo pastatyti užsienio kolonistų, visų pirma Baltijos vokiečių. Todėl į svarbiausią vietą iškyla priešiško santykio su paveldu arba nesugebėjimo jį priimti problemos. Susitaikymą su šiuo „svetimu“ paveldu, jo priėmimą sąlygojo įvairūs veiksniai ir įvykiai, tarp kurių karas buvo ne paskutinėje vietoje.
Sistemingos ir organizuotos paveldosaugos pradžia Estijoje skaičiuojama nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. Du dešimtmečius vykę procesai nutrūko Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Įprasta šią ribą nukelti į sovietų okupacijos pradžią 1940 m., tačiau iš tikrųjų nacių okupacija suteikė Estijos paveldosaugai naujų impulsų. Straipsnyje siekiama atskleisti sąlyčio ir prieštaravimo taškus tarp nepriklausomos ir okupuotos Estijos paveldosaugos sampratų, metodų, priemonių bei aptarti konkrečių asmenų dalyvavimą ideologinėse manipuliacijose bei manipuliavimą jais.
Ypač aktyvi paveldosaugos veikla vyko 1942 metais. Iš naujo susirinkusi sovietų suardyta Paveldosaugos taryba, aptarė keletą neatidėliotinos svarbos klausimų, tačiau tuo jos aktyvumas išsisėmė. Klausimas, ar šį epizodą galima interpetuoti kaip prieškario veiklos tąsą, lieka atviras. Paveldosaugos specialistai ir už šią sritį atsakingi valdininkai, priimdami sprendimus reagavo į karo realijas ne visada rasdami bendrą kalbą. Tarpusavio nesupratimą gilino esminiai požiūrio į meninį paveldą skirtumai, kūrę ne tik teorinio, bet ir praktinio pobūdžio nesutarimus paveldosaugos atžvilgiu. Normatyvinių nacionalsocializmo idėjų poveikis dailės istorijai atgaivino Baltijos vokiečių dominavimo laikų antagonizmą, kurį vietiniai dailės specialistai mėgino įveikti.
Reikšminiai žodžiai: apsauga, tarpukario laikotarpis, Antrasis pasaulinis karas, Baltijos vokiečiai