Jolita Mulevičiūtė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2008.3.4
Nuo XIX a. vidurio portretinėje tapyboje imta plačiai taikyti fotografijas, ypač komercines carte de visite formato nuotraukas. Šios modernios žvilgsnio fiksavimo priemonės, turėjusios užtikrinti nepriekaištingą originalo ir jo atvaizdo atitikimą, privertė suabejoti pozityvizmo epochoje išpuoselėta panašumo samprata. Jos atskleidė juslinėje patirtyje slypinčią dviprasmybę, kuri savo ruožtu pasėjo abejonę regėjimu kaip objektyvų ir adekvatų tikrovės vaizdą atkuriančiu instrumentu. Kilo mintis, kad rega yra intencionali, todėl žvilgsnio ir tikrovės sankirtoje atsiverianti akivaizdybė visuomet turi tam tikrų subjektyvumo žymių. Toks modernizmo epochą pranašavęs požiūris nebuvo už realizmo bei natūralizmo akiračio susiformavusi išorinė opozicija. Sprendžiant iš portreto plėtotės analizės, jis užsimezgė ir susiklostė pačioje pozityvizmo ideologijoje, tačiau ilgainiui pastarosios ribas praaugo.
Reikšminiai žodžiai: portretinė tapyba, fotografija, carte de visite, vaizdų tiražavimas, hipervizualumas, tapatybė, realizmas