Vida Bakutytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2023.13.1
Straipsnio objektas – pirmųjų viešai koncertuoti pradėjusių moterų stygininkių (vietinių ir atvykstančių) pasirodymai Vilniuje. Tema plėtojama Europoje ir pasaulyje susiklosčiusios padėties kontekste, kai ilgą laiką šios srities moterų muzikių veikla viešose scenose nebuvo visuomenės toleruojama. Aplinkybės kito XIX a. antroje pusėje, stiprėjant moterų teisės į meninės saviraiškos laisvę siekiui.
Publikacijoje dėmesys telkiamas į smuiko ir violončelės virtuozes, kurių profesija, lyginant su griežimu kitais instrumentais ar dainavimu, ilgiausiai patyrė stigmatizavimą: muzikavimas smuiku ir violončele suvoktas kaip provokuojantis ekspresyvesnę atlikėjo emocijų raišką, laikymas prie veido (smuikas) ar keliais (violončelė), keliantys erotinių asociacijų, tad disonuojantys su pageidautu subtilios, drovios moters įvaizdžiu. Turėjo reikšmės ir ilgaamžės kultūriškai nusistovėjusios normos, numatančios moterų muzikavimą vien namų aplinkoje.
Straipsnio tikslas – paskelbti tyrimo rezultatus, gautus analizuojant smuikininkių ir violončelininkių – solisčių, styginių kvartetų ir „Pirmojo Europos moterų orkestro“ (Ersten europäischen Damen-Orchester) dalyvių – pasirodymus ir jų recepciją Vilniuje, įvertinti jų svarbą. Čia išsamiau analizuojamos tos aplinkybės, kurios susijusios su pasaulinio garso atlikėjų, tapusių sektinu pavyzdžiu vėlesnės kartos muzikėms Lietuvoje ir pasaulyje, koncertais. Taip pat pažymimi vietinių stygininkių pasiekimai. Šia tema Lietuvoje tyrimų nebuvo atlikta. Kontekstinių duomenų suteikia negausios publikacijos, skirtos pirmosioms stygininkėms Europoje ir Amerikoje (tai iš dalies atspindima čia cituojamoje literatūroje ir naudotų šaltinių nuorodose).
Reikšminiai žodžiai: Lietuva, Vilnius, XIX a., muzika, koncertinis gyvenimas, pirmosios smuikininkės ir violončelininkės, „Pirmasis Europos moterų orkestras“