Šarūnė Trinkūnaitė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2023.13.5
Straipsnyje analizuojama XX a. 4 dešimtmečio pradžios Lietuvoje vykusi „Naujosios Romuvos“ inicijuota aštri polemika dėl Valstybės teatro bendradarbiavimo su rusų teatro menininkais ir, kaip anuomet atrodė, jų platinamos rusų kultūros įtakos. Konfliktą įskėlė dviejų skirtingų tautinio meno ugdymo sampratų susidūrimas: Valstybės teatras, pasitelkęs rusų teatro meistrus, mėgino paspartinti profesinio augimo ir modernizacijos procesus, o Juozo Keliuočio įsteigtas ir redaguojamas kultūros žurnalas „Naujoji Romuva“ ragino išsivaduoti iš „svetimtaučių globos“ ir akcentavo autentiškos, originalios tautinės lietuvių kultūros, kuriai pavyzdžiu gali būti tik Vakarų šalys, sukūrimo būtinybę. Lietuvių teatro istoriografijoje šis teatro ir žurnalo konfliktas interpretuojamas įvairiai. Dar kartą įvertinus jo aplinkybes, atsižvelgus į sustiprėjusią tautinės kultūros politiką, straipsnyje teigiama, kad „Naujoji Romuva“ vadovavosi ne meninėmis, o labiau politinėmis intencijomis (bolševizmo grėsme), nes, konfliktui išsikvėpus, rusų menininkams išvykus, teatro sąsajos su rusų teatro kultūra ne tik nenutrūko, bet net įgavo kitą kokybę.
Reikšminiai žodžiai: Valstybės teatras, Andrius Oleka-Žilinskas, „Naujoji Romuva“, Juozas Keliuotis, tautinė kultūra, nacionalizmas, bolševizmas, modernizmas, Sovietų Rusija