Laura Petrauskaitė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2016.7.7
Pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailėtyroje pastebimas vaizdo antropologijos, vaizdinio suvokimo ir recepcijos teorijų aktualizavimas. Straipsnyje nagrinėjamos dailės kūrinių vaizdo ir teksto įžodinimo „neatitiktys“ ir jų įtaka Lietuvos dailės kanono formavimuisi. Šio straipsnio objektas – Mato Menčinsko (1897–1942) skulptūros ir jų interpretacijos tarpukariu, sovietmečiu bei pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Keliaudamas laiku vaizdas yra interpretuojamas ir įgyja „biografiją“, tačiau ne visada jo recepcija ir žodinė išraiška yra adekvati. Pastebėtos vaizdo ir teksto „neatitiktys“ leidžia geriau suprasti, kaip formavosi kanoninis Lietuvos dailės diskursas, kokie veikėjai ir aplinkybės jį vystė ir palaikė. Mato Menčinsko biogramos įtrauktos į enciklopedijas, dailės istorijas ir kitus dailės kanoną formuojančius leidinius. Be to, Menčinsko darbai saugomi trijų nacionalinių muziejų kolekcijose. Šie faktai neabejotinai reiškia dailininko pripažinimą, bet jų tarsi neužtenka, kad Menčinskas būtų įvardytas nacionalinės skulptūros klasiku. Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos meno istoriografijoje įsitvirtinus netradicionalistinei skulptūros mokyklai, skulptūra, artima ekspresionizmo ir simbolizmo kryptims, atsidūrė nuošalyje. Dominuojant viešiesiems monumentaliosios dailės užsakymams, metanaratyvas nepastebėjo Menčinsko sukurtų skulptūrų privatiems interjerams, be kurių tarpukario Lietuvos dailės paveikslas niekuomet nebūtų visapusiškas. Straipsnyje atskleidžiama, kad kiekviena Menčinsko skulptūrų interpretacija yra iškalbingas laiko ženklas, liudijantis skirtingose epochose vyravusius visuomenės lūkesčius ir poreikius. Taip pat pabrėžiama dailės kritikos galia atlikti psichologinės kompensacijos, visuomenės pozicijos ir kitas funkcijas.
Reikšminiai žodžiai: Lietuvos dailė, kritika, kanonas, recepcija, istoriografija