Irina Melnikova (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2016.7.10
Straipsnyje nagrinėjamas tapyto portreto (nejudančio vaizdo) vaizdavimas filme (judančiame paveiksle). Jame aptariami intermedialaus kino ir tapybos dialogo klausimai, pavyzdžiui, kaip kinas aktyvuoja kitos medijos „balsą“ ir kokį poveikį sukelia toks aktyvavimas. Teorinių ir praktinių klausimų diskusija grindžiama intermedialumo studijų principais ir Rolando Bartheso kodų, sukuriančių ir kontroliuojančių teksto žymėjimo procesus, modeliu. Užuot taikius kodų teoriją pateiktą knygoje „S/Z“, straipsnyje naudojamas konkretus Bartheso knygos „Edgaro Poe novelės tekstinė analizė“ modelis, apimantis penkis kodus: veiksmo (naratyvinį), komunikacinį, kultūrinį, hermeneutinį arba paslapties ir simbolinį. Analizė grindžiama Thomo Elsaesserio mintimi, kad tapytas portretas filme nukenčia dvigubai: jis radikaliai nepakankamas kaip signifikantas ir prieštaringas kaip ženklas, kad jis tampa paslapties šaltiniu ir suaktyvina hermeneutinį kodą. Ieškodami atsakymo į iškeltus klausimus remsimės išraiškingu pavyzdžiu – italų filmu Aš esu meilė (Io sono l’amore, Luca Guadagnino, 2009). Nagrinėjami kino naratyvo būdai, naudojami paveikslui pristatyti ir atskleidžiamas konfliktas tarp nutapyto portreto funkcijų siužete ir pasakojimo diskurso. Kvestionuojant šio konflikto prigimtį galima rasti atsakymą į nagrinėjamus teorinius klausimus.
Reikšminiai žodžiai: filmas, intermedialus, Rolandas Barthesas, hermeneutinis, Thomas Elsaesseris