Aleksandra Aleksandravičiūtė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.10
Straipsnyje nagrinėjama stilizacija – masinis reiškinys, būdingas ir simptomiškas septintojo-devintojo dešimtmečių Lietuvos kultūrai ir menui, įskaitant tapybą, grafiką ir skulptūrą. Straipsnio tikslas – išanalizuoti, kaip vaizduojamojo meno sąlygų plastinės galimybės, ypatumai ir struktūriniai bruožai yra reprezentuojami ir suvokiami. Stilizacija aptariama kaip priešprieša plastinės raiškos natūralizmui ir kaip pokario sovietinio meno naratyvas, kūrybinės praktikos modernumo ženklas ir nacionalinio identiteto apraiška. Lakoniška kompozicija ir redukuotos formos būdingos kūriniams, stilizuotiems pagal liaudies meno pavyzdžius. Tai, savo ruožtu, lemia supaprastintą siužetą, tipiškas figūras ir susiaurintą reikšmių ratą.
Ne kiekvienas vaizdas pasiduoda tokiai stilizacijai, t. y. vieningai stilistinei formos tvarkai. Ji ypač nepalanki portreto žanrui. Miesto gyvenimo būdas, psichologinės ir socialinės traumos, nuobodulys, perversija ar kasdienybė buvo vienos iš temų, kurių vengta septintojo-devintojo dešimtmečių Lietuvos mene. Konkrečios atvaizdo detalės ir dokumentinis naratyvas būtų suardę dekoratyvinį įprastos stilizuotos kompozicijos nuoseklumą. Stilizacijos reiškinio analizė patvirtina hipotezę, kad plastinė meno kūrinio forma ar medija, kitaip tariant, tam tikroje istorinėje epochoje natūralizuota vizualinė kalba ir jos komunikacijos sistema, veikia visą to meto vizualinį mąstymą ir padeda įtvirtinti tam tikras klišes ir vaizdavimo kanonus. Menininkams prieinamos medijos ir formos netiesiogiai skatina naudoti tam tikras idėjas, o kitas palikti nuošalyje. Todėl vaizdų kontrolę lėmė ideologinė cenzūra ir nusistovėjusi „stilizuota“ plastinė kalba, kuri nebuvo tinkama tam tikroms idėjoms, temoms ir vaizdinijai.
Reikšminiai žodžiai: sovietmečio dailė, modernizmas, stilizacija, vaizdinija, grafika