Krista Petrauska (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2025.18.5
Sovietmečiu Latvijoje ir Lietuvoje sakralinis menas vystėsi itin priešiškomis sąlygomis, nes valdžia vykdė antireliginę politiką ir siekė išstumti tikėjimą iš viešojo gyvenimo. Nors ilgą laiką manyta, kad tuo laikotarpiu sukurta nedaug reikšmingų darbų, tyrimai rodo, kad altorinių paveikslų buvo nutapyta gana daug, o daugumą jų sukūrė menininkai profesionalai. Šie kūriniai yra istoriškai svarbūs, tačiau, iki atkuriant nepriklausomybę, daugelis jų jau buvo pakeisti ar pašalinti, todėl būtina kuo skubiau juos dokumentuoti.
Kad užgniaužtų religines bendruomenes, sovietų valdžia naudojo smurtą, propagandą ir administracinius apribojimus, ypač persekiojo Katalikų bažnyčią, baimindamasi šios institucijos ryšių su Vatikanu, nors Latvijoje gausiausiai buvo liuteronų (antireliginei politikai aktyviau pasipriešinta tik devintajame dešimtmetyje). Nors tikinčiųjų ir dvasininkų mažėjo, bažnyčioms vis tiek reikėjo naujų altorinių paveikslų, kad būtų pakeisti karo ar vandalizmo metu sunaikinti interjerai. Menininkus slapta kvietė kunigai ir vyskupai, o kartais altorinius kūrinius tapydavo patys dvasininkai.
Altorinių paveikslų raida turėjo aiškias tendencijas. 1940-aisiais jų buvo nutapoma nedaug dėl karo ir represijų. Penktajame dešimtmetyje tokių paveikslų pagausėjo, atsirado daugiau ikonografinės įvairovės, nors dauguma jų buvo senųjų meistrų kopijos. Kopijuojama buvo visą laikotarpį, nes bendruomenės norėjo, kad paveikslai būtų atpažįstami ir atitiktų liturgiją. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiais krikščioniškame mene ėmė rastis sentimentalių, pastelinių tonų, bet užsakymų Latvijoje mažėjo ir aštuntajame dešimtmetyje jų beveik nebeliko. Lietuvoje altorinių paveikslų kūryba buvo stabilesnė.
Nuo šeštojo dešimtmečio vis daugėjo bažnyčių plėšimų ir vandalizmo aktų, kuriuos valdžia tyliai toleravo. Tačiau vis tiek keli menininkai paliko ryškų pėdsaką. Pāvils Glaudāns (1915–1968) nutapė bent 15 altorinių paveikslų, dažnai remdamasis Murillo kūriniais. Silva Linarte (1939–2018), patyrusi Sibiro tremtį, sukūrė paveikslą „Ecce Homo“ Nīcgalei, perteikdama Kristaus kančią per asmenines badmečio patirtis. Jēkabs Bīne (1895–1955), susijęs su latvių neopagonišku atgimimu „Dievturība“, sukūrė „Prisikėlimą“ ir kitų darbų, kuriuose atsispindi tautinio romantizmo bruožai. Marianna Peilāne (1915–1996) buvo produktyviausia – ji sukūrė apie 40 paveikslų įvairioms Latvijos bažnyčioms. Skulptorius Indulis Ranka (1934–2017) XX a. šeštuoju dešimtmečiu nutapė du altorinius paveikslus, juos suvokdamas ir kaip asmeninį veiksmą, ir kaip vidinę protesto formą.
Stilistiniu požiūriu sovietmečio sakralinis menas rėmėsi realizmu, tradicine ikonografija ir pakartotiniais motyvais. Nors nepasižymėjo meninėmis inovacijomis, šie kūriniai turi didelę kultūrinę ir istorinę reikšmę. Kai kuriems menininkams altorinių paveikslų tapyba buvo slapta protesto forma – jie derino prisitaikymą prie režimo vienoje srityje su tarnyste Bažnyčiai kitoje. Pašalinimas iš oficialių struktūrų dažnai skatindavo dar labiau atsigręžti į bažnytinius užsakymus, taip užtikrinant religinės vizualinės kultūros tęstinumą.
Galiausiai sovietmečio altoriniai paveikslai turi būti laikomi platesnės krikščioniškojo meno tradicijos dalimi Baltijos šalyse. Be liturginės funkcijos, jie liudija tikinčiųjų bendruomenių ištvermę ir pastangas išlaikyti sakralinę dailę, nors sistema tam ir priešinosi.
Reikšminiai žodžiai: altoriniai paveikslai, Sovietų Latvija, krikščioniškasis menas, antireliginė politika, tapyba