Renata Semaškienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2025.17.1
Straipsnyje analizuojama Vilniaus senojo teatro (1986−2022 m. Lietuvos rusų dramos teatro) tapatybės kaita dviejų esminių istorinių lūžių – 1990 m. Lietuvos nepriklauso- mybės atkūrimo ir 2022 m. Rusijos karo prieš Ukrainą – kontekste. Remiantis institucijos istorine raida ir repertuaro pokyčiais, nagrinėjama, kaip geopolitinės aplinkybės veikė teatro savivoką, kalbinę orientaciją ir kūrybinius pasirinkimus. Aptariamas teatro virsmas iš sovietinės inercijos veikimo modelio į daugiakalbę, sociopolitiškai angažuotą ir vertybiškai apibrėžtą kultūros instituciją. Straipsnyje taip pat svarstoma, kaip postkolonijinės ir posovietinės tapatybės konfliktai formuoja teatro santykį su auditorija, kultūros politika ir meninės autonomijos samprata.
Reikšminiai žodžiai: Vilniaus senasis teatras, Lietuvos rusų dramos teatras, kultūros politika, teatro tapatybė, geopolitiniai lūžiai