Helmutas Šabasevičius (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2025.17.7
1948 metais Senajame teatre įsikūręs Lietuvos valstybinis akademinis operos ir baleto teatras puoselėjo tradicinį baleto repertuarą, kurį formavo choreografų Broniaus Kelbausko (1904–1975) ir Vytauto Grivicko (1925–1990) kūryba, kuri rėmėsi XX a. vidurio baleto estetika, klasikinio šokio ir „baleto-dramos“ jungtimis, veiksmo vietą ir laiką iliustruojančia scenografija bei kostiumais. Įvertinus modernėjimo apraiškas, pastebimas šių choreografų kūryboje – Grivicko pastatytame Aramo Chačaturiano balete „Spartakas“ (1964), Kelbausko pastatytame Juozo Gruodžio balete „ Jūratė ir Kastytis“ (1965) – aptariami XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėję ryškėti pokyčiai požiūryje į baleto spektaklio temas, muzikines, choreografines ir vizualines formas, kurie labiausiai gali būti siejami su Elegijaus Bukaičio (1941–2020) kūryba. Daugiausia dėmesio skiriama Bukaičio pirmiesiems spektakliams – Antano Rekašiaus „Aistroms“ (1971) ir Piotro Čaikovskio „Spragtukui“ (1973), kurių konceptualūs sprendimai taip pat paveikė ir su juo dirbusių scenografų Juozo Jankaus (1912–1999) ir Reginos Songailaitės (1922–2007) kūrybą. Senojo teatro scenoje susiformavę Bukaičio kūrybos principai buvo išplėtoti jau naujuosiuose operos ir baleto teatro rūmuose, kur Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ (1976) choreografas naudojo naujas išraiškos priemones, o jo idėjas įgyvendinti padėjo dailininkas Rimtautas Gibavičius (1935–1993) – scenografijos ir kostiumų kūrėjas.
Reikšminiai žodžiai: baletas, choreografija, eksperimentas, scenografija, Elegijus Bukaitis