Ingrida Ragelskienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2025.17.2
Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus senojo teatro (VST) repertuaro raida 2000–2025 metais, analizuojama šiuolaikiškumo kaip išlikimo strategijos vaidmuo teatro meninėje veikloje. Tyrimo objektas – teatro repertuaro pokyčiai, jų sąsajos su šiuolaikinio teatro tendencijomis (postdraminis teatras, performatyvumas, interaktyvumas, technologijų integracija) ir jų poveikis teatro tapatybei bei santykiui su auditorija. Straipsnyje aptariamos pagrindinės šiuolaikinio teatro formos VST repertuare, teatro vadovų ir kūrėjų požiūris į šiuolaikiškumą, lyginama teatro raida su analogiškomis Baltijos šalių teatrinėmis institucijomis. Tyrimui taikytos postdraminio teatro, performatyvumo ir kultūrinės tapatybės teorinės prieigos (Hans-Thies Lehmann, Erika Fischer-Lichte, Richard Schechner, Patrice Pavis ir kt.). Analizės rezultatai atskleidžia, kad šiuolaikiškumo integracija tapo esminiu VST strateginiu pasirinkimu, leidžiančiu teatrui išlikti konkurencingam ir aktualiam šiuolaikiniame kultūros lauke. Straipsnyje pateikiamo tyrimo metodologiją sudarė kokybinė turinio analizė, lyginamoji atvejo studija ir dokumentų analizė, siekiant nuosekliai atskleisti VST repertuaro kaitos mechanizmus ir jų sąsajas su šiuolaikinio teatro teorijomis.
Reikšminiai žodžiai: Vilniaus senasis teatras, repertuaras, šiuolaikinis teatras, postdraminis teatras, performatyvumas, medijos