Rūta Šermukšnytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.8
Nepriklausomybę atgavusioje ir užsienio patirtims atsivėrusioje Lietuvoje taip pat pastebima kiek daugiau dėmesio vaizdiniams istorijos mokymo principams bei priemonėms, nors jie buvo žinomi, svarstomi ir pagal galimybes taikomi tiek sovietmečio, tiek tarpukario, tiek dar ankstesniuose Lietuvos istorijos tarpsniuose. Nūdienos lietuviški istorijos didaktikos tekstai, ugdymą reglamentuojantys dokumentai, istorijos vadovėliai ar valstybinio istorijos brandos egzamino užduotys gali tapti iškalbingais šaltiniais, leidžiančiais atskleisti šiuos vaizdo naudojimo didaktinės kontrolės klausimus: kame slypi vaizdų edukacinis potencialas? Kokias funkcijas vaizdui suteikia istorijos ugdymas? Kaip siūloma interpretuoti vaizdus ir valdyti jiems būdingas daugialypes prasmes? Užsibrėžti uždaviniai lemia straipsnio struktūrą: iš pradžių fragmentiškai aptarus vaizdo naudojimo sampratas lietuviškoje prieškario ir sovietmečio istorijos didaktikoje, tolesni publikacijos skyriai skiriami dabartinei situacijai. Autorė analizuoja švietimo modelio, kuris daugiausia remiasi istorijos šaltiniais, taikymą, permąsto iliustracijų funkcijas vadovėliuose ir analizuoja valstybinį istorijos brandos egzaminą. Straipsnis atskleidžia realų, o ne deklaruojamą vaizdų naudojimo pobūdį istorijos mokymo procese ir leidžia daryti išvadą, kad vaizdiniais šaltiniais grindžiamo istorijos mokymo modelio perėmimas yra tęstinis ir neužbaigtas procesas.
Reikšminiai žodžiai: ugdymas, sovietmetis, vaizdinė priemonė, iliustracija