Algė Andriulytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2004.1.7
Jano Bulhako (1876–1950) piktorialinės (tapybiška fotografija) kūrybos pradžia yra glaudžiai susijusi su žymiu Vilniaus menininku Ferdinandu Ruščicu (1870–1936). Ankstyvieji Bulhako fotografijų originalai sukurti 1912–1913 m. Pirmuosius Jano Bulhako piktorialinius bandymus aptinkame Vilniaus regione pamėgtame peizažo vaizdavime. Bulhakas tapę geru Ruščico bičiuliu rado dvasios bendrumą, palaikiusį jį nuo pat pirmos pažinties dienos. Kaip vieną iš Bulhako ieškomos bendrybės aspektų galima išskirti žvilgsnio/matymo tapatumą. Bulhakas sekdamas Ruščico darbais pasinaudojo dviem taktikom. Pirma fotografavo konkrečius menininko jau nutapytus objektus, daugiausia Bohdanovo dvaro motyvus, antra gamtoje ieškojo tapybos kompozicijų atitikmenų. Fotografuodamas peizažą jis perėmė Ruščico žvilgsnį: identiškose arba labai artimose kompozicijose vaizduojami simboliniai stichijų dariniai, masyvūs debesys, žemės vaizdai, vieniši namai, kurie įsilieja į platesnį neoromantizmo ikonografijos kontekstą. Ankstyvoji piktorialinė fotografija išsiskyrė itin glaudžiomis sąsajomis su tapyba. Bulhako pavyzdys rodo, kad tai buvo būdinga ir amžiaus pradžios Vilniaus meno sklaidai. Šiuo atveju matome, kad tapybos ir fotografijos tikslai buvo tapatūs, skyrėsi tik išraiškos priemonės. Unikalus dviejų menininkų bendradarbiavimas atskleidė naujas atvaizdo transformacijos ir jo simbolinio turinio perskaitymo galimybes.
Reikšminiai žodžiai: piktorialinė fotografija, XX a. pradžia, Vilnius, peizažas, neoromantizmas.