Rūta Stanevičiūtė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2021.9.7
Straipsnyje, pasitelkus kelias atvejo studijas, siekiama pagrįsti pastaraisiais metais stalininio laikotarpio muzikinės kultūros tyrinėjimuose iškeltą argumentą, teigiantį, kad 1948 m. rezoliucija dėl formalizmo muzikoje turėjo svarbią įtaką Sovietų Sąjungos meninio elito ir konkrečiai Stalino premijos komiteto požiūriui į tautinių mažumų muzikinę kultūrą. Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė muzikos meno doktrina Lietuvoje buvo diegiama kartu su reikalavimu atsakingai perimti rusų klasikinę tradiciją ir naujojo sovietinio stiliaus priemones. Atidžiai stebėta, kaip kompozitoriai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, o Stalino premijos teikimas už muzikos kūrinius, atitinkančius ideologinius reikalavimus, tapo kontrolės svertu ir atitinkamai – šio proceso dalimi. Siekiant suprasti, ar okupuotos Baltijos respublikos tikrai gaudavo didesnį centro dėmesį ir palankumą, pagrįstą ideologiniais motyvais, aptariamos Stalino premijos įteikimo Juozo Tallat-Kelpšos Kantatai apie Staliną ir Balio Dvariono Koncertui smuikui ir orkestrui aplinkybės. Iš keturių Stalino premiją laimėjusių lietuvių kompozitorių kūrinių tik Dvariono Koncertas smuikui ir orkestrui liko tarptautiniuose repertuaruose, tačiau ne dėl šio apdovanojimo, bet nepaisant jo.
Reikšminiai žodžiai: sovietizacija, lietuviška muzika, Stalino premija, Sovietinė tautinių mažumų politika, Sovietinės Lietuvos tapatybė, socialistinis realizmas