Serena De Dominicis (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2021.9.2
Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į Italijos kolonijinę praeitį ir jos meninį paveldą, kuris ilgą laiką buvo visiškai ištrintas iš kolektyvinės atminties kaip nepatogus palikimas. Italijos kolonijinė kampanija tik iš dalies sutapo su fašistiniu režimu: faktiškai ji prasidėjo dar XIX a. pabaigoje, o baigėsi kartu su Antruoju pasauliniu karu be tikro dekolonizacijos proceso.
Ilgą laiką kolonijinės patirties klausimas beveik nebuvo keliamas nei Italijos politiniame, nei viešajame, nei žiniasklaidos diskurse, nors daugybė kolonializmo pėdsakų kasdien matomi įvairių Italijos miestų gatvėse: pastatų dekore, paminklinėje skulptūroje ir kitur. Per pastaruosius dešimtmečius atlikta keletas įdomių akademinių tyrimų šiuo aspektu, ypač architektūros ir meno istorijos laukuose, sukurta keletas įtaigių ir įsidėmėtinų meno kūrinių. Visa tai suteikė impulsą platesniam susidomėjimui nepatogiu kolonializmo palikimu. Straipsnyje bandoma suformuluoti, apie kokį paveldą mes kalbame, stengtasi nusakyti, koks vaidmuo kolonijinėje propagandoje teko italų dailei ir architektūrai. Remiantis pateiktais argumentais ieškoma atsakymo į klausimą, kokia šio palikimo vertė ir reikšmė šiandien?
Reikšminiai žodžiai: Afrika, architektūra, menas, kolonializmas, fašizmas, Italija, paveldas, modernizmas, racionalizmas