Laura Petrauskaitė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2021.9.3
Straipsnyje, pasitelkus Lietuvos menotyroje kol kas retai naudojamas indigenizmo ir primityvizmo sąvokas, naujai, iš pokolonijinės perspektyvos interpretuojami Argentinoje ir Bolivijoje kūrusio lietuvių menininko Jono Rimšos (1903–1978) darbai, atskleidžiamas jo kūrybos perversiškumas. Išryškinama, jog gyvendamas Bolivijoje Rimša aktyviai dalyvavo įtvirtinant indigenizmą kaip nacionalinį stilių, atliekantį politinius tautos tapatybės kūrimo ir nacijos vienijimo tikslus. Kartu Rimšos kūryba parodoma kaip indigenų romantizavimo ir mitologizavimo praktika, neigusi jų subjektiškumą ir kultūrinį, socialinį bei politinį svorį valstybės gyvenime. Skirtingai nei kitų Bolivijos ir apskritai Pietų Amerikos indigenistų atveju toks menininko pasirinkimas siejamas ne tiek su egzotizuojančiu žvilgsniu į „indėnus“, kiek su atsivežta specifine gyvenimo Rytų Europoje patirtimi, antikomunistinėm nuostatom ir siekiu atsiriboti nuo Meksikos muralistų. Šiame kontekste Rimšos meninis palikimas konceptualizuojamas kaip nepatogus paveldas, kuriame užkoduota įtampas tarp „savo“ ir „svetimo“ žvilgsnio, tarp nacionalizmo ir kolonializmo, tarp reprezentacijos ir apropriacijos.
Reikšminiai žodžiai: Pietų Amerikos menas, Argentina, Bolivija, modernizmas, indigenizmas, primityvizmas, Jonas Rimša, parodos, lietuvių priėmimas, dailininkų ir meno kūrinių migracija