Aistė Paliušytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2014.6.3
Straipsnyje nagrinėjami meno kūrinių užsakymo dokumentai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. Didžiąją dalį šių dokumentų sudaro meno kūrinių užsakymo sutartys. Straipsnyje siekiama atskleisti užsakovų intencijas ir susieti šiuose dokumentuose ir kituose tekstuose perteiktas nuostatas, atspindinčias meno suvokimą aptariamu laikotarpiu.
Religinių atvaizdų užsakymas atitiko potridentinės epochos religiniame diskurse postuluojamą įvaizdžio sampratą, kuri pasireiškė ir buvo patvirtinta lakoniška, apibendrinančia sutarčių kalba. Šie dokumentai dar kartą patvirtina ankstesnę išvadą, padarytą tyrinėjant kitus šaltinius, kad didžiausią vertę turėjo ikonografinis meno kūrinio aspektas. Daugeliu atvejų užsakovas nustatydavo kūrinio tematiką ir motyvus. Išraiška paprastai buvo laikoma menininko kompetencija, tačiau užsakovas dažnai pateikdavo ir papildomų rekomendacijų, susijusių su kūrinio forma. Tarp dažniausiai pasikartojančių reikalavimų buvo suderinta kompozicija, tikroviški vaizdai ir puošnumas. Daugeliui tekstuose paplitusių sąvokų įtakos turėjo retorikos tradicija, pabrėžianti poveikio svarbą meno kūrinyje. Todėl užsakymų dokumentai parodo vaizdinius visuomenės tikslus, kurie iki šiol Lietuvos istoriografijoje nebuvo pakankamai nagrinėti.
Reikšminiai žodžiai: dailės užsakymas, sutartis, užsakovo intencijos, dailės samprata, XVIII a. LDK kultūra