Lijana Šatavičiūtė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2012.5.3
Vilniaus amatų globėjas kunigas Pranas Bieliauskas (1883–1957) savo dienoraštyje fiksavo ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir svarbius 1915–1919 m. visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo įvykius. Straipsnyje pristatomi reikšmingiausi amatų raidos faktai, ekonominio gyvenimo sąlygos, amatus skatinusių organizacijų veikla bei dailiųjų amatų dirbtuvės ir jų produkcija. Karo pradžioje vietos valdžia bandė tęsti ikikarinę amatų skatinimo politiką, kuri tapo dar aktualesnė prasidėjus karui. Iki vokiečių okupacijos pasirodė liaudies statybą ir tradicinius amatus populiarinančių straipsnių, raginimų imtis amatų. Nepaisant ekstremalių sąlygų, vyko visuomeninių draugijų narių susirinkimai, juose keltos aktualios ekonominės ir kultūros problemos. 1915 m. kovo 8 d. metiniame Lietuvių dailės draugijos susirinkime nutarta rengti 9-ąją lietuvių dailės parodą (jei karas baigtųsi 1915 m.), rūpintis tautinės architektūros ir liaudies paveldo apsaugos problemomis, išleisti pavyzdinių lietuviškų sodybų projektų rinkinį. Vokietijos okupuotame Vilniuje buvo dislokuota 10-oji vokiečių armija, kurios vadovybė rėmė dailiuosius amatus, domėjosi lietuvių liaudies menu ir plačiai jį pristatė savo spaudoje. Naujoji miesto valdžia, įžvelgusi dailiųjų amatų plėtros ekonominę ir etinę naudą, užsibrėžė centralizuoti stichišką amatininkų veiklą – jau veikusias dirbtuves sujungti į bendrus Darbo namus (Arbeitstube), o amatininkus aprūpinti iš Vokietijos gabenamomis žaliavomis, surengti nuolatinę dirbinių parodą-pardavimą.
Buvusiuose Pacų rūmuose (dab. Didžioji g. 7) 1916 m. birželio 30 d. atidaryta visą okupacijos laikotarpį veikusi Vilniaus dirbtuvių dailiųjų dirbinių paroda, kurioje veikė keturių Vilniaus tautinių bendrijų (lietuvių, lenkų, gudų, žydų) skyriai. Po metų atidarytas vokiečių skyrius, kuriame darbus eksponavo Vilniuje dislokuotos vokiečių armijos kareiviai dailininkai, buvo rengiamos Vokietijos dailininkų parodos. Suvenyrinių dirbinių paklausa tarp vokiečių kareivių skatino juostų, drožinių, žaislų, siuvinėtų dirbinių ir kitų gaminių plėtrą. Vilniaus meistrų dirbiniai buvo eksponuoti 1917 m. pavasarinėje Leipcigo mugėje ir 1918 m. rugpjūčio mėn. Rytų Prūsijos Goethe’s draugijos Karaliaučiuje surengtoje Lietuviškoje parodoje.
Vokiečių valdžios domėjimasis liaudies menu buvo paskata jo raidai. Okupacinė valdžia prisidėjo prie Lietuvoje neegzistavusios organizuotos daugiatautės amatininkų institucijos – Vilniaus darbo namų sukūrimo.
Reikšminiai žodžiai: Vilniaus darbo namai (Wilnaer Arbeitstube), juostų audimo dirbtuvės, Šv. Zitos tarnaičių draugija, Antanas Žmuidzinavičius, Pranas Bieliauskas