Vojtěch Lahoda (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2012.5.11
Straipsnyje analizuojamas Čekijos dailės gyvenimas nacių okupacijos metais. Aneksijos ir okupacijos pradžioje nuo 1939 iki maždaug 1942 m. Vokietija siekė pademonstruoti, kad Bohemijos ir Moravijos protektorato gyventojai yra nepriklausomi nuo Berlyno valdžios. Tokia padėtis kultūros gyvenimui suteikė liberalizmo, kurį liudijo viešai rodomi čekų modernistų kūriniai. Pagrindinės čekų modernizmo kryptys – kubizmas ir siurrealizmas – iš viešo dailės gyvenimo buvo pašalintos.
1941 m. Prahoje surengta viena svarbiausių modernizmo – Pravoslavo Kotíko (1889–1970) kūrybos – parodų. Jo neokubistinės ir postkubistinio realizmo stilistikos darbai nesunkiai būtų galėję patekti į „išsigimusio meno“ juoduosius sąrašus. Lygiai taip pat Vokietijoje būtų buvę įvertinti vieno reikšmingiausių čekų modernistų Jano Zrzavý (1890–1977) darbai. Tačiau Zrzavý kūriniai ne tik buvo viešinami; jis buvo kviečiamas kurti scenografiją Nacionalinio teatro pastatymams, kuriuos lankė ne vien čekų, bet ir vokiečių kilmės publika.
Zrzavý statusas Bohemijos protektorate liudija, kad naciai dėl įvairių priežasčių neskubėjo mechaniškai perkelti „išsigimusio meno“ kampanijos į okupuotas teritorijas. Tikroji kampanija prieš „išsigimusį meną“ protektorate prasidėjo 1944 m. ir inicijavo ją ne vokiečiai, bet vietiniai kolaborantai, o tiksliau – protektorato „propagandos ministras“ Emanuelis Moravecas. Nepatenkintas, kad čekai neatsiliepia į jo nuolatinius raginimus bendradarbiauti su vokiečiais, Moravecas, pradėjo sudarinėti netinkamų dailininkų sąrašus. Į juos buvo įtraukti net mirę arba įkalinti koncentracijos stovyklose kūrėjai. Įdomiausia, kad visi menininkai, išskyrus radikalius modernistus bei kairiųjų simpatikus, visą okupacijos laikotarpį ramiai dalyvavo viešajame dailės gyvenime, nors kai kurie jų patyrė tam tikrų apribojimų.
Reikšminiai žodžiai: nacių okupacija, Praha, Berlynas, paroda