Maria KałamajskaSaeed (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2010.4.12
Vienas svarbiausių sakralinių atvaizdų kulto veiksnių buvo surašyti ir priesaika paliudyti stebuklus bei malones, kurias prie stebuklingų paveikslų patyrė tikintieji. Spaudiniai padėjo plisti atvaizdo šlovei ir jį populiarino, pateikdami įrodymų apie jo antgamtinę galią ir veiksmingą tarpininkavimą kreipiantis į Dievą. Remiantis keliais šio tipo devociniais XVII ir XVIII a. spaudiniais, skirtais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Dievo Motinos paveikslams, straipsnyje siekiama parodyti nereliginę šių publikacijų vertę: spaudiniai liudija ne tik barokinį pamaldumą, bet ir to meto papročius, kartu įdomią ir vertingą istorinę informaciją, taip pat ir ikonografinę.
Straipsnyje analizuojamas daugiausia Vilniaus spaudinių turinys ir grafinė forma. Jie skirti šių bažnyčių paveikslams: Trakų parapinės (1645), Budslavo bernardinų (1650), Vilniaus bernardinių Šv. Mykolo (1671), Subatninkų parapinės (1683), Gardino jėzuitų (1686), Eismantų parapinės (1740), Vilniaus Aušros vartų koplyčios (1754). Taip pat atsižvelgta į Wilhelmo Gumppenbergo (1672) ir Jano Drewso (1684) iliustruotas antologijas. Tarp šiuose spaudiniuose esančių duomenų išskirtina ankstyva ir vienintelė nuoroda apie Trakų parapinės bažnyčios vakarinės dalies bizantinę tapybą. Minėtą informaciją patvirtino 2007 m. atsitiktinai atidengta sienų tapyba. Atskira problema yra ikonografiniai šaltiniai, dažnai vieninteliai, liudijantys pirminį paveikslo pavidalą ir papuošimus. Šie šaltiniai ypač vertingi tais atvejais, jei objektai nėra išlikę.
Reikšminiai žodžiai: tikintieji, devociniai spaudiniai, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tapyba, ikonografiniai šaltiniai