Filip Wolański (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2010.4.19
Straipsnyje nagrinėjami gedulingų ceremonijų ir laidotuvių iškilmių scenarijai, būdingi XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos kultūrai. Analizuojami tipiški šių reiškinių pavyzdžiai – Nesvyžiuje vykusios LDK kanclerienės Onos Sanguškaitės-Radvilienės (1747) ir Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos (1757) laidotuvių iškilmės. Remiamasi spausdintais Radvilų laidotuvių iškilmių aprašymais, laidotuvių pamokslais ir kalbomis. Aptariama gedulingų iškilmių vizualinė forma, jos reprezentatyvumas. Atskleidžiamas diduomenės ceremonijų eigos etapų simbolinis turinys. Laidotuvių iškilmės parodomos kaip svarbus Abiejų Tautų Respublikos sarmatiškosios visuomenės mentaliteto ženklas. Laidotuvių iškilmių teatralizavimas traktuotinas kaip mirties bendruomeninio „prijaukinimo“ forma, paremta krikščioniškąja eschatologija, taip pat barokine simbolika ir patosu.
Reikšminiai žodžiai: Nesvyžius, Naugardukas, diduomenė, pamokslai, ceremonijos