Lijana Šatavičiūtė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2008.3.7
Straipsnyje bandoma atsakyti j klausimą, kuo grįstas XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių tekstilininkų siekis vaizduoti save ir savo kūną. Pasitelkus istorinį ir kultūrologinį kontekstą bei analitinį metodą, atskleidžiami dažniausiai šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje pasitaikantys autorefleksijos atvejai. Atsiradęs reiškinys siejamas su bendromis lietuvių meno tendencijomis, išryškėjusiomis nepriklausomybės laikotarpyje. Prieinama prie išvados, kad autoportretiškumo tendenciją skatina pakitusi istorinė šalies padėtis, sąlytis su Vakarų menu ir naujų kūrybos formų diegimas kūryboje. Reiškiniui darė įtaką poststruktūralizmo ir postmodernizmo epochoje pasaulyje kilusi naujojo realizmo ir figūratyvumo banga, sukėlusi įvairias figūrinės dailės transformacijas, feminizmo idėjos, taip pat fotografijos populiarėjimas, medijų įsisavinimas.
Reikšminiai žodžiai: šiuolaikinė lietuvių tekstilė, naujasis figūratyvumas, šiuolaikinė lietuvių fotografija, kūniškumas mene, postmodernizmo tendencijos Lietuvoje