2024-04-11

„Lenkijos Polocko“ unitų arkivyskupijos Halubičų dekanato cerkvės pagal 1789 m. vizitaciją

Paweł Sygowski (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2006.2.14

Abiejų Tautų Respublikos rytinių žemių XVIII a. istorinio kultūrinio kraštovaizdžio svarbi dalis buvo Unitų Bažnyčios aplinkoje susiformavusi kultūra. Kijevo unitų metropolija buvo padalyta į 8 vyskupijas. Daugiausia nutolusi į šiaurės rytus, o kartu antra pagal dydį buvo Polocko arkivyskupija. Ją sudarė 27 dekanatai, kuriuose buvo apie 6oo parapijų ir 250 filijų.

Po Pirmojo valstybės padalijimo 1772 m. rytinę arkivyskupijos dalį užėmė Rusija. Abiejų Tautų Respublikai liko vakarinė dalis (10 dekanatų su 179 parapijomis ir 141 filija), apibūdinta kaip „Lenkijos Polocko“ vyskupija. 1789–1790 m. ji buvo vizituota, greičiausiai tuometinio metropolito, taip pat Chelmo vyskupo Teodosijaus Rostockio pavedimu.

Vienas iš 10 „Lenkijos Polocko“ vyskupijos dekanatų buvo Halubičų, išsidėstęs šiaurinėje vyskupijos dalyje. Tik Hermanavičų cerkvė buvo nauja ir viena iš dviejų mūrinių tuometinėje visoje vyskupijoje. Likusios cerkvės buvo medinės, įvairių planų ir formų. Kubličų cerkvė turėjo fasado frontoną, papuoštą dviem bokštais. Tai neabejotinas katalikų bažnyčių formų asimiliavimas cerkvių statybos tradicijoje, „Vilniaus baroko“ įtaka cerkvių architektūrai. Katalikų bažnyčių elementų asimiliavimas dar geriau matyti unitų cerkvių vidaus puošyboje. Visų pirma tai rodo ikonostaso įrengimas pagal bažnyčių pavyzdį.

Ikonose vyrauja tradicinis vaizdavimas. Nemaža ikonų su Katalikų Bažnyčios šventaisiais: šv. Antanas Paduvietis Plisoje ir Bahuševičuose, šv. Pranciškus Senojoje Psujoje ir Kovaliuose, šv. Apolonija Halubičuose. Dar dažniau tokio tipo vaizdavimą galime rasti kaimo cerkvėse. Katalikų Bažnyčios tradiciją liudijo dažnai minimi altoriniai ir procesiniai kryžiai su Nukryžiuotoju. Vakarietiški interjero elementai Dysnos cerkvėje buvo suolai ir sakykla (minima ir Kovaliuose).

1789 m. vizitacija – tai paskutinė galimybė apčiuopti unitų tradiciją šiose žemėse prieš Abiejų Tautų Respublikos trečiąjį padalijimą 1795 m. Rusijai užėmus jos rytines žemes, prasidėjo unitų persekiojimas, kuris baigėsi Unitų Bažnyčios panaikinimu imperijoje 1839 m. Vėliau XX a. istorija atnešė tokius tolimesnius cerkvių praradimus, jog šių žemių unitų tradicija buvo beveik visiškai sunaikinta. Norisi pabrėžti, jog ši tradicija beveik du šimtmečius buvo krašto kultūrinio kraštovaizdžio dalis ir todėl verta prisiminti ir tyrinėti.

Raktažodžiai: Abiejų tautų Respublika, padalijimai, vizitacija, katalikų tradicija, Rusija