Birutė Rūta Vitkauskienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2006.2.3
Straipsnyje pristatomi nauji archyviniai šaltiniai, susiję su barokinės Šv. Kazimiero koplyčios prie Vilniaus katedros pastatymu ir puošyba. Naujos žinios atskleidžia autoriaus ir koplyčios projekto problematiką bei mokėjimus užsienio architektams, dirbusiems Vilniuje. Naujoji Šv. Kazimiero koplyčia buvo skirta Abiejų Tautų Respublikos pergalei prieš Maskvą. Taigi proga šio paminklo statybai atsirado po 1619 m. Koplyčios įrengimo procesas nagrinėjamas atsižvelgiant į šaltinius, liudijančius apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rekonstrukciją 1610–1631 m. Karalius sumanė savo privačius apartamentus, pastatytus vakariniame rūmų sparne, kurie, kaip matyti iš Lietuvos Metrikoje iššifruoto dokumento buvo baigti apie 1627 m., prijungti prie rytinės Katedros pusės, sukuriant tiesioginį praėjimą tarp karaliaus kambarių ir Šv. Kazimiero koplyčios. Taigi jo projektas buvo labai panašus į Eskorialio rūmų, kuriuos Pilypas II pastatė Ispanijoje 1586 m., įrengimą. Naujai atrastas Lietuvos iždininko Stepono Paco ir Vilniaus pilininko Petro Nonharto susirašinėjimas 1623–1631 m. suteikia naujų duomenų apie Šv. Kazimiero koplyčios statybą. Svarbiausias asmuo šiame procese buvo italų architektas Konstantinas Tenkala, kuris 1623 m. gruodžio 25 d. atvyko į Vilnių su broliu akmentašiu Džiakomu. Konstantinas Tenkala už savo darbą gavo didžiausią atlyginimą. Jis buvo atsakingas už naujų karališkųjų apartamentų apstatymą marmuriniais židiniais, koplyčiai skirtų importuoto belgiško marmuro ir Gotlando smiltainio luitų matavimą ir viso projekto įgyvendinimą. Jis taip pat vadovavo keturioms ar penkioms akmenskaldžių grupėms, kurios pjaustė ir raižė smiltainį ir marmurą. Konstantino Tenkalos brolis Džiakomo 1643–1644 m. Vilniuje baigė statyti galeriją tarp Karališkųjų rūmų ir Šv. Kazimiero koplyčios. Iždininko Stepono Paco laiškai Žygimantui III Vazai apie 1630–1631 m. rodo, kad karalius gaudavo išsamią informaciją apie koplyčios statybą. Jis planavo atvykti į Vilnių, tačiau tam sutrukdė maras. Žygimantas III Vaza mirė Varšuvoje 1632 m. balandžio 30 d. taip ir nepamatęs savo didingos idėjos įgyvendinimo.
1636 m. koplyčios altoriaus aprašymas rodo, kad jis atitiko relikvijinių altorių tipą Miuncheno Reiche Kapelle bei Husume ir Frederiksborge. Sidabrakaliai iš Augsburgo koplyčios altoriui pagamino sidabrines skulptūras. Tikėtina, kad dalis jų išliko Čenstakavoje. Galima kelti hipotezę apie karališkojo architekto Džovanio Batistos Gislenio juodmedžio altoriaus projekto įgyvendinimą. Tačiau Šv. Kazimiero koplyčios altorius nebuvo paprastas relikvijorius. Sidabrinis relikvijorius-sarkofagas virš altoriaus rodo, kad Šv. Kazimiero koplyčia buvo pastatyta kaip šventojo kapas, confessio. Taigi koplyčia priskiriama aukštesniam bažnytinių pastatų rangui, todėl statinys yra centrinio plano su kupolu. Kaip matome iš italų vienuolio aprašymo, koplyčios interjeras buvo prabangus. Kazimiero koplyčios naujoviški architektūriniai bruožai ir sidabro puošyba smarkiai įtakojo kitus Lietuvos baroko pastatus.
Raktažodžiai: Šv. Kazimiero koplyčia, Vilniaus katedra, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Konstantinas ir Džiakomas Tenkalos, Steponas Pacas