Lina Balaišytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2006.2.7
Straipsnyje dailininkų kūrinių paklausos Vilniuje problema siejama su miesto gyventojų ir savivaldos institucijų užsakymais menininkams. Šių užsakymų pobūdį lėmė politiniai, socialiniai ir kultūriniai procesai, vykstantys mieste ir visoje šalyje. Kelis kartus karų ir gaisrų nuniokotas Vilniaus miestas buvo daugiausia atstatytas Bažnyčios ir didikų ekonominio pajėgumo dėka. XVIII a. antroje pusėje valdovui nustojus reziduoti Vilniuje, pagrindiniai dailės mecenatai mieste buvo Pacai ir Sapiegos. Vilniaus savivaldos institucijų reprezentaciniai užsakymai nebuvo gausūs. Dėl vienas po kito vykusių karų ir neramumų nuskurdę Vilniaus gyventojai taip pat vaidino menką vaidmenį meno mecenavimo srityje. Jie dažniausiai užsakydavo religinius paveikslus ir portretus. Vilniaus dailininkai gaudavo darbų užsakymų kitų miestų bažnyčiose, rūmuose ir dvaruose. Lyginant su kitais menininkais, tapytojai statistiškai buvo skaitlingiausi mieste. Didelę tapytojų paklausą sąlygojo tai, kad jie užsiėmė įvairia veikla. Tapytojai galėjo atlikti auksavimo, dekoravimo ir klijavimo darbus. Be tapytojų, didelę grupę sudarė drožėjai. Drožybos paklausa daugiausia buvo susijusi su bažnyčių interjerų puošyba, kur medžio drožyba vaidino svarbų vaidmenį visą baroko laikotarpį. Vilniuje dirbančių lipdytojų gerokai padaugėjo XVIII a., kai paplito stiuko dekoras. Kai kurie meistrai, ypač tie, kurie nepriklausė jokiam cechui, užsiėmė keliomis profesijomis, pavyzdžiui, lipdymu, drožyba, architektūra. Graviūras nuolat kūrusių raižytojų Vilniuje žinome labai nedaug. Vilniaus spaustuvėje raižytojų paslaugos buvo mažai paklausios, o portretai buvo užsakomi nedažnai.
Raktažodžiai: užsakymai, mecenatai, tapytojai, drožėjai, raižytojai