Mindaugas Paknys (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2006.2.2
Viduramžiais gana populiari akmens skulptūra LDK paplito tik XVI a. Pagrindinė priežastis – arti nebuvo akmens laužyklų. Tuo tarpu LDK visą laiką naudojo tik įvežtinį smiltainį ir marmurą.
Vilniuje pirmi akmens skulptorių darbai – antkapiai – žinomi iš XVI a. vidurio. Pirmieji didesni užsakymai būdavo vykdomi ne Vilniuje, tačiau tuo pat metu pasirodo ir pirmosios istorinės žinios apie čia atvykstančius meistrus.
Informacijos apie didėjantį antkapių ir epitafijų populiarumą galima gauti iš Simono Starovolskio XVII amžiaus viduryje užfiksuotų antkapių ir epitafijų. Daugiau nei pusė antkapių ir epitafijų skirta asmenims, mirusiems būtent XVII amžiaus II ketvirtyje.
Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kunigaikščių dvare dirbusiems akmentašiams. Tarp anksčiausiai paminėtų yra Jonas Pilypas Valonas, dar 1619 m., žinomas kaip puikus meistras.
Didžiausią postūmį tiek marmuro išpopuliarėjimui, tiek barokinei antkapinei skulptūrai padarė Šv. Kazimiero koplyčios statybos 1624–1636 m. Darbą atliko rūmų meistrais dirbę broliai Konstantinas ir Džiakomas Tenkala bei meistrai Rudolfas ir Antonijus Masneriai. Pastarieji du liko Vilniuje, kur tęsė profesinę veiklą. Pavieniai įrašai liudija apie dar kelis XVII amžiaus pirmoje pusėje Vilniuje dirbusius akmentašius. Straipsnyje taip pat aptariami nusistovėjusios ir diskutuojamos autorystės antkapiai, kurie aptariamu laikotarpiu buvo pagaminti Vilniuje. Būtent tarp meistrų, kurių pavardės minimos diskusijoje, galima rasti išlikusių ir išnykusių paminklų autorių Vilniuje.
Raktažodžiai: akmens skulptūros, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Jonas Pilypas Valonas, Konstantinas ir Džiakomas Tenkalos, Rudolfas ir Antonijus Masneriai