Jane Eckett (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2023.14.5
Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių meną išeivijoje formavo dvi prieštaringos jėgos: kultūrinis nacionalizmas ir Paryžiaus mokyklos modernizmas. Kultūrinis nacionalizmas būdingas daugumos lietuvių išeivijoje vyresnės kartos dailininkų pokarinei kūrybai, o jaunesnieji menininkai, emigravę į Paryžių ar Niujorką, dažniau priskiriami lietuvių diasporos avangardui. Teisutis Zikaras (1922–1991) jautė abiejų jėgų trauką. Jauniausias skulptoriaus Juozo Zikaro sūnus, jis iš pradžių laikėsi tėvo akademizmo ir nacionalistinio romantizmo nuostatų. Viena po kitos sekusių sovietų ir nacių okupacijų metais jis mokėsi Kauno meno mokykloje pas Juozą Mikėną ir Vytautą Kašubą, su kuriais palinko į Aristide’o Maillol’io lyrinį poetiškumą ir neoklasicistinę ramybę bei tarpukario „grįžimą prie tvarkos“. Pokario Freiburge, Vokietijos prancūzų okupacinėje zonoje, Zikaras susidūrė su moderniuoju prancūzų menu – visų pirma su Pablo Picasso ir Ossipo Zadkine’o kūryba. Šio susidūrimo poveikis atsispindi paskutiniuose Freiburgo laikotarpio kūriniuose ir tolimame Melburne, Australijoje, sukurtuose šeštojo ir septintojo dešimtmečio darbuose. Šiame straipsnyje teigiama, kad priešingos kultūrinio nacionalizmo ir prancūziškojo modernizmo jėgos suformavo jaunojo Zikaro kūrybą, tuo pačiu prisidėdamos prie vėlesnės jo užmaršties Lietuvoje ir Australijoje. Tokiu būdu reikšminga modernistinės dailės kūrinių grupė sugrąžinama į Lietuvos meno istorijos naratyvą.
Reikšminiai žodžiai: dailininkai emigrantai, egzilis, lietuviškoji diaspora, skulptūra, modernizmas, kultūrinis nacionalizmas