Giedrė Mickūnaitė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2022.11.2
Šiandien tik iš archeologinių radinių žinoma XIV a. paskutiniu ketvirčiu datuojama sienų tapyba Krėvos ir Medininkų pilyse kelia funkcijos, semantikos ir recepcijos klausimus. Vaizdinis šios bizantiškojo stiliaus tapybos žodynas ją sieja su stačiatikių rusų žemėmis, o numanomas užsakovas – pagoniškas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras – tapybą atskiria nuo stačiatikybės ir vyraujančios Bizantijos dailės sampratos. Straipsnyje Krėvos ir Medininkų pilių tapyba patenka į prasminių ryšių tinklą, hipotetiškai siejantį viduramžišką dailės paskirtį ir šiandienį dailėtyrinį žinojimą.
Reikšminiai žodžiai: bizantiškoji sienų tapyba, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, pagonybė, stačiatikybė