Renata Šukaitytė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2021.10.9
Šiame straipsnyje analizuojami vizualiniai karo Ukrainoje įrodymai Šarūno Barto vaidybiniame filme „Šerkšnas“, pasitelkiant Elizabethos Cowie2 ir Billo Nicholso3 teorines įrodymo medijose sampratas. Barto karo dramoje, naudojant vaidybinio ir dokumentinio kino konvencijas, fiksuojami 2014 m. Rusijos neteisėtai įvykdytos Ukrainos dalies teritorijos aneksijos ir po jos tęsiamų karinių veiksmų Rytų Ukrainoje padariniai. Filme žiūrovas nemato akivaizdžių karo veiksmų, susidūrimų su Rusijos kariais ir separatistais-kovotojais, tačiau stebi kino ir mobiliojo telefono kamera užfiksuotus ukrainiečių karių liudijimus, sugriautų gyvenviečių, užminuotų laukų, fronto linijos ir panašius vaizdus, kurie patvirtina, kad karas išties vyksta ir palieka gilų įspaudą Ukrainos piliečių gyvenime. Atlikta teorinė advokacijos sampratos analizė bei filmo žanrinė ir stilistinė analizė leidžia konstatuoti, kad „Šerkšnas“ – tai politinis mišrių žanrų filmas apie šiuolaikinį karą, imperialistinę Rusijos politiką ir tuos, į ką ji nukreipta. Dėl plačios tarptautinės sklaidos ir subtilių, tačiau įtaigių, retorinių priemonių panaudojimo jis švelniai advokatauja ukrainiečiams, patiriantiems „didžiojo kaimyno“ politinę ir kitų formų intervenciją bei hegemoniją.
Reikšminiai žodžiai: autorinis kinas, Šarūnas Bartas, politinis kinas, karo drama, Lietuvos kinas, liudijimas, vizualinis įrodymas, advokacija