Barbara Judkowiak (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2010.4.20
XVIII a. pirmos pusės katalikų Radvilų kunigaikštiška tapatybė galėtų būti pavadinta kosmopolitine, jei šis terminas neturėtų vertybinio atspalvio. Abiejų Tautų Respublikoje, kuri dėl bajorų demokratijos santvarkos iš esmės nepripažino titulų, Radvilos kaip Romos imperijos kunigaikščiai nuo XVI a. kūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės tapatumui svarbią vietinių kunigaikščių giminių tradiciją, pripažintą tuometinių Europos politinių centrų. Šios visuomeninės-politinės padėties simboliais tapo Radviloms dedikuotų (panegirinių arba pačių kunigaikščių sumanytų ir inspiruotų) meno kūrinių ikonografinių programų komponentai. Jie prasiskverbė ir į vėlesnių kartų Radviloms būdingą mentalinį vaizduotės pasaulį. Šios srities ženklų antikinę-mitologinę kilmę užkloja riteriškos tradicijos ir sarmatiškos bajorų kultūros ikonosfera, išryškindama tam tikrą šio Lietuvos ir Lenkijos aristokratiškumo dvilypumą.
Straipsnyje analizuojama keletas Pranciškos Uršulės Višnioveckytės-Radvilienės proginių kūrinių, kuriuose taikomas retorinis oficialaus diskurso stilius su aliuzijomis į heraldinį-steminį vaizdų repertuarą (sūnaus Mikalojaus antkapis, eilės per Kijevo vaivados Juozapo Potockio vestuves ir kt.). Taip pat tyrinėjamos tos Nesvyžiaus teatrinių renginių dalys, kuriose atpažįstame ne tik kunigaikščių savirodą, bet ir jų visuomeniškumą, kai kunigaikštis su žmona pavaldiniams atskleidžia savo valdžios didybę, o svečiams bajorams ir didikams deklaruoja savo rangą.
Reikšminiai žodžiai: Radvilos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, teatras, drama