Eglė Grėbliauskaitė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2024.16.9
Šis straipsnis yra Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo postdoktorantūros tyrimo „Meno autonomijos institucinė priežiūra: menas ir Lietuvos kultūros politika“ (sutarties nr. S-PD-22-94) dalis. Remiantis Petro Cvirkos paminklo meninių intervencijų autoetnografine analize ir anoniminiais interviu su žinomais Lietuvos menininkais, straipsnyje nagrinėjama, kaip šiuolaikinį Lietuvos meną veikia minkštoji cenzūra ir savicenzūra, kaip instituciniai mechanizmai, visuomenės nuostatos ir kultūrinės normos formuoja meno autonomiją ir koks yra išorinio spaudimo ir vidinių apribojimų poveikis kūrybai.
Pasitelkus Josepho Nye „minkštosios galios“ ir Miklóso Haraszti „aksominio kalėjimo“ teorinius modelius, nagrinėjama, kaip struktūriniai mechanizmai ir asmeninės derybos apibrėžia kūrybos laisvės ribas. Tyrimas atskleidžia, kad menininkai(-ės), siekdami(-os) išlaikyti kūrybos laisvę, dažnai pasitelkia metaforas, simbolius ir kitas strategijas, leidžiančias apeiti institucinius barjerus ir išvengti viešosios nuomonės spaudimo. Cvirkos paminklo intervencijos išryškina ne tik subtilias kontrolės formas, bet ir menininkų reakcijas į iššūkius, susijusius su instituciniu pasipriešinimu ir viešosios atminties politika. Tyrimas prisideda prie diskusijų apie meninės autonomijos sudėtingumą, viešosios atminties politiką ir kultūros politikos vaidmenį postsovietinėse demokratijose; pabrėžia skaidrios, kūrybos laisvę palaikančios kultūros politikos svarbą.
Reikšminiai žodžiai: minkštoji cenzūra, savicenzūra, meno autonomija, kultūros politika, viešoji atmintis, Petro Cvirkos paminklas, minkštoji galia (Joseph Nye), aksominis kalėjimas (Miklós Haraszti), meninės intervencijos, postsovietinės demokratijos