Narius Kairys, Nerijus Milerius (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2024.16.5
Šiuolaikinį karą galima apibūdinti kaip konfliktą dėl tiesos: tikėtina, kad nugalės ta pusė, kuri veiksmingiausiai ir įtikinamiausiai pateiks savo tikrovės versiją. Kai propagandinių vaizdų iš karo zonos gausu, vykstant karui sukurtų dokumentinių filmų patikimumas išlieka abejotinas dėl galimo vaizdo turinio manipuliavimo baigiamųjų darbų etape. Šiame straipsnyje teigiame, kad tariamas dokumentinių filmų objektyvumas vis dėlto nebūtinai atspindi tiesą; veikiau priešingai – subjektyvi režisieriaus perspektyva gali suteikti gilesnių įžvalgų ir autentiškesnį liudijimą. Taigi, kuo asmeniškesnis dokumentinis filmas, tuo jis gali būti artimesnis tiesai. Šiam teiginiui pagrįsti, remdamiesi Michelio de Certeau taktikos ir strategijos sąvokomis, analizuojame tris dokumentinius filmus, liudijančius apie įvykius Mariupolyje per Rusijos invaziją į Ukrainą 2022 m.: Manto Kvedaravičiaus ir Hannos Bilobrovos „Mariupolis 2“ (2022), Mstyslavo Černovo „20 dienų Mariupolyje“ (2023) ir Robino Barnwello „Mariupolis: žmonių istorija“ (2022). Filmai sukurti remiantis skirtingomis kinematografinėmis taktikomis ir strategijomis (Kvedaravičiaus filmo atveju – etnografine; Černovo filme – reportažine; Barnwello – naudota rasta medžiaga), visi jie yra unikalūs kinematografiniai liudijimai su karu susijusių žiniasklaidos produkuojamų vaizdų atžvilgiu. Jie ne tik atskleidžia Mariupolio gyventojų patirtį karo katastrofos akivaizdoje, bet ir parodo, kaip taikaus miesto peizažas virsta fatališku karovaizdžiu.
Reikšminiai žodžiai: Mantas Kvedaravičius, Mstyslav Černov, dokumentinis kinas, karovaizdis, Ukraina