Vytautė Markeliūnienė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2025.17.6
Lietuvos muzikinio teatro istoriografijoje Vilniaus operos trupė – jau įsitvirtinęs unikalus karo, vokiečių okupacijos metų reiškinys, pirmiausiai tyrinėtas kaip muzikinio teatro kultūros raidos dalis, repertuaro, veiklos bei jos galimybių problemos požiūriu. Minimu laikotarpiu lietuvių meno raida buvo tiesiogiai priklausoma nuo valstybės politinės padėties, kultūros gyvavimo sąlygų, kurios dramatiškai komplikavosi okupacijų ir karo laike – 1940–1945 metais.
Vilniaus operos trupės veiklos riboženkliai išsidėsto karo metų, vokietmečio laikotarpyje: pradžia – 1942-ųjų kovas, operos Charles Gounod „Faustas“ premjera, o pabaiga su- tapo su naujomis istorinėmis pervartomis – paskutinė šios operos trupės premjera, Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“, įvyko 1944-ųjų birželį. Nacių okupaciją keitė sovietų. Nors Vilniaus operos vadovybė ateičiai jau buvo numačiusi tolimesnius kūrybinius planus (apie tai byloja išlikę dokumentai, artefaktai), trupės veikla paskutinę birželio dieną ir nutrūko, niekada neatsinaujino. O jos vadovai, meninis personalas pasklido kas kur. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti liko okupuotoje tėvynėje, kai kurie repatrijavo. Vieni dar tęsė sceninę veiklą kitose trupėse, kiti atsidėjo pedagoginiam darbui, treti ieškojo kitokių profesinės savirealizacijos formų. Nepilni trys Vilniaus operos trupės veiklos sezonai buvo glaudžiai susiję su Vilniaus Miesto teatru, į kurio sudėtį trupė įtraukta 1943 metais. Pastarasis tapo Vakarų kultūrai gana būdinga Miesto teatro institucija, kurią paprastai sudarė dramos, operos ir baleto ansambliai. Vis dėlto keletos trupių kasdieninis darbas „po vienu stogu“ karo, okupacinės įtampos sąlygomis nebuvo paprastas. Vilniaus operos trupės veiklą šio straipsnio autorei jau tekę anksčiau tyrinėti istoriniu, statistiniu ar kultūrologiniu metodais. Laikui bėgant radosi su minimu laikotarpiu ir trupe susiję vis nauji amžininkų prisiminimai, paliudijimai, paskatinę Vilniaus operos veiklą patyrinėti ir antropologiniu požiūriu, siekiant geriau suprasti to meto kultūrinį, socialinį kontekstus, su teatru susijusios bendruomenės narių elgseną ar kasdienius įpročius. Viena vertus, tai paskatino autorę šįkart konkrečiau pristatyti ir išskleisti šia tema rašiusių minimo laikotarpio amžininkų užrašus dienoraščiuose, prisiminimuose, Vilniaus operos repeticijų ir spektaklių dienyne. Antra vertus, pateikiami autentiški užrašai (ne)tiesiogiai paliudija, jog šis tragiškas okupacijos ir karo laikotarpis muzikinės kultūros turinio bei raidos tendencijų požiūriais laikytinas Nepriklausomybės metų kultūros tąsos metais.
Reikšminiai žodžiai: Vilniaus operos trupė, karo metai, Vilniaus operos repeticijų ir spektaklių dienynas, operos spektakliai, repeticijos