Rasa Vasinauskaitė (PDF)
https://doi.org/10.53631/MIS/2025.17.5
Vilniaus dramos teatro, arba lietuviško teatro Vilniuje, (į)steigimas, vykęs 1939–1940 m., svarbus keliais aspektais. Pirmiausia – tai pirmo profesionalaus lietuvių teatro 1939 m. atgautoje sostinėje Vilniuje atsiradimas, turėjęs ypatingą kultūrinę ir politinę reikšmę nuo pat 1920 m. Antra, su politine pervarta sutapę teatro steigimo etapai, prasidėję nepriklausomoje Lietuvoje, užbaigti jau sovietų okupuotoje, leido sovietinei valdžiai nusavinti Vilniaus dramos teatro įsteigimo faktą ir įtvirtinti jo legitimumą sovietinėje Lietuvos teatro istorijoje. Nepaisant to, kad tikrosios teatro įsteigimo aplinkybės jau žinomos, oficialus teatro atidarymo procesas vertas atidesnio žvilgsnio. Šis procesas parodo, kokių tikslų siekė, kokiais ideologiniais įrankiais naudojosi teatro menininkus viliojusi pirmosios sovietinės okupacijos valdžia.
Straipsnio tikslas – pasitelkus spaudos („Vilniaus balso“, „Lietuvos aido“, „Tarybų Lietuvos“) reportažus rekonstruoti Vilniaus dramos teatro įsteigimo procesą, įvertinti pirmuosius šio teatro spektaklius ir teatro vadovo bei režisieriaus Romualdo Juknevičiaus laikyseną naujos sistemos akivaizdoje. Straipsniai apie teatrą pasirinkti kaip propagandos ir indoktrinacijos pavyzdys, kuriam tinka klasikinis Haroldo D. Lasswello apibrėžimas: „Propaganda – tai kolektyvinių nuostatų valdymas manipuliuojant reikšmingais simboliais“ (1927, 2024). Šiais simboliais 1940 m. virto Vilnius ir teatras, įtraukti į ideologinį komunistinį diskursą.
Reikšminiai žodžiai: indokrinacija, propaganda, sovietinė okupacija, spauda, Vilniaus dramos teatras, Romualdas Juknevičius