Katarzyna Chrudzimska-Uhera (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2017.8.1
Dailininkų kolonijos, kurios tarp dviejų pasaulinių karų kūrėsi ir plito visoje Europoje, savo ankstyvojo pakilimo laikus išgyveno amžių sandūroje tarp 1890 ir 1914 metų. Dailininkų kolonijų fenomeną nėra paprasta apibūdinti, nes tai buvo kompleksiškas kultūrinis reiškinys, aprėpęs įvairius meninės veiklos laukus. Jų genezę paveikė romantikų dėmesys gamtai ir įkvėpė 18 a. kvietimai grįžti į gamtos prieglobstį bei Jeano-Jacques’o Rousseau suformuluota nauja natūralaus ugdymo koncepcija. Ilgainiui gamta, o ypač kalnai, buvo pripažinti palankiausia aplinka ieškantiems ramybės, taikos ir laisvės, atgaivinančia fiziškai ir moraliai.
Pirmieji XIX a. keliautojai, pasiekę nuošalią Zakopanės gyvenvietę Tatrų papėdėje, romantiškai susižavėjo vietine gamta. Įkandin jų atvykę medikai nutarė, jog vietinis klimatas tinka sergantiems tuberkulioze. Prie augančio atostogautojų ir ligonių srauto greitai prisijungė statybų, ornamentikos ir dailiųjų amatų entuziastai bei ekspertai. Tapytojo ir meno kritiko Stanisławo Witkiewicziaus vyresniojo nustatytos Zakopanės stiliaus taisyklės prisidėjo prie Zakopanės mitologizavimo.
Reikšminiai žodžiai: Romantizmas, modernizmas, primityvizmas, Lenkijos menas, Stanisław Witkiewicz