Anna Nowicka-Struska (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2010.4.6
Senosios lenkų literatūros tyrinėtojai pripažįsta, kad viena esminių poetinio žodžio savybių yra jo proginis ir panegirinis pobūdis. Proginei literatūrai priklauso epitalamijai, labai paplitę tiek XVII a. rankraščiuose, tiek spaudiniuose. Daugelį jų jau įvertino literatūros istorikai. Iki šiol mažai tyrinėti Vilniaus epitalamijai: Kristupo Zenavičiaus Herbinių puošmenų vainikas (Wieniec z herbownyh klejnotów…, 1677) ir Boguslovo Lenkevičiaus Nemirtingas kedro medis (Godzięba cedr nieśmiertelny…, 1677). Šie spaudiniai labai reti, neaprašyti Karolio Estreicherio. Tik pavieniai jų egzemplioriai išliko Lenkijoje, vienas − Vilniuje. Juos sieja leidimo metai ir embleminių raižinių autorius Zacharijus Zeligmacheris. Ligšioliniais duomenimis, tai vieninteliai išlikę šio raižytojo ir auksakalio, kilusio iš žymios Vilniaus auksakalių giminės, darbai. Taip pat įdomu, kad Zeligmacheris signavo iliustracijas, o tai XVII a. buvo retenybė. Tekstai prisotinti herbinės simbolikos. Įvardyti kaip dovanos vestuvėms, jie remiasi žanrui būdingais santuokos ritualo ženklais. Zenavičiaus epitalamijas yra tiksliai ir dinamiškai sukomponuotas epinis tekstas, turintis griežtą metrą, įdomią pavaizduoto pasaulio konstrukciją ir pasakotoją. Čia ryški literatūrinė konvencija ir tradicija, kilusi iš Katulo ir Stacijaus poezijos. Abu kūriniai yra panegiriniai ir atskleidžia giminių vertybes. Taip pat tekstai persunkti politinio pobūdžio prasmių, ypač antiturkiškų (atsižvelgus į leidimo datą tai nestebina). Embleminiai raižiniai yra siužetiški ir atitinka atskirų kūrinio dalių turinį. Embleminių lemų yra ir Zenavičiaus Herbinių puošmenų vainiko dedikacijoje.
Reikšminiai žodžiai: Kristupas Zenavičius, Boguslovas Lenkevičius, Zacharijus Zeligmacheris, literatūra, auksakalystė, raižiniai