Milan Pech (PDF)
https://doi.org/10.53631/DIS/2012.5.13
Straipsnyje analizuojama istorizmo tendencija, išryškėjusi čekų dailininkų modernistų kūryboje Antrojo pasaulinio karo metais. Straipsnio teiginiai remiasi įvairiapusiais 1939–1945 m. vizualinių ir rašytinių šaltinių tyrimais. Nagrinėjant šį istoriškai reikšmingą reiškinį, prieinama prie išvados, kad istorizmas tapo kūrybos strategija, išreiškusia siurrealizmui ir kitoms klasikinio modernizmo kryptims artimų dailininkų reakciją į karą ir okupaciją.
Istorizmo tendencijos sampratai pagrįsti pasitelktos karo metų čekų tapybos pavyzdžių analogijos su viduramžių ir baroko daile, senųjų meistrų technologijos taikymas arba jos imitavimas, Biblijos ir mitologijos motyvai ikonografijoje, suteikiant jiems aktualų egzistencinį turinį.
Dalis istorizmo kritikų priskyrė šią tendenciją atstovaujančių autorių dailei kūrybiškumo stoką, paviršutinišką praeities meno imitaciją ir eklektiškumą. Realizmo šalininkai kaltino istorizmo išpažinėjus nesugebėjimu vaizduoti tikrovę ir bailumu pažvelgti tiesiai į realybę. Modernistai atmetė istorizmą kaip naujojo meno idealų išdavystę. Istorizmo šalininkai teigė, kad tradicija turi būti palaikoma ir puoselėjama, nuolat atnaujinama, o praeities dailė yra teisėtas įkvėpimo šaltinis naujoms kūrybos formoms.
Atskirai analizuojamos modernaus istorizmo galimos sociopsichologinės priežastys. Prieinama prie išvados, kad XX a. vidurio istorizmo santykis su praeitimi nėra tapatus postmodernistinei apropriacijos strategijai. Konstatuojama, kad istorizmo tendencija buvo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo metų čekų dailės krypčių.
Reikšminiai žodžiai: modernizmas, avangardinis menas, nacių okupacija, Bohemijos ir Moravijos protektoratas, psichoanalizė